„Butas registruotas vyro vardu, todėl man jis nepriklauso.“ „Už būsto paskolą daugiausia mokėjau aš, vadinasi, butas mano.“ „Pradinį įnašą davė mano tėvai, todėl po skyrybų sutuoktinis negali reikalauti pusės.“

Skyrybų metu tokių argumentų pasitaiko dažnai, tačiau nė vienas iš jų savaime neatsako į klausimą, kam priklauso santuokos metu įsigytas būstas ir kaip jis turi būti padalytas. Pagal Lietuvos civilinę teisę pagrindinė taisyklė yra tokia: jeigu sutuoktiniai nėra pasirinkę kitokio turto teisinio režimo, po santuokos sudarymo įgytas turtas paprastai yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl sprendžiant, kaip po skyrybų bus dalijamas butas ar namas, reikia vertinti ne vien tai, kieno pavardė nurodyta dokumentuose, bet ir kada, kokiu pagrindu bei už kokias lėšas būstas buvo įgytas.

Ar santuokos metu pirktas butas yra bendras?

Civilinio kodekso 3.87 ir 3.88 straipsniuose nustatyta, kad pagal įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą po santuokos sudarymo įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, įstatymas nustato prezumpciją, kad turtas yra bendras, kol neįrodyta, jog jis yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Tai reiškia, kad santuokos metu už bendras lėšas įsigytas būstas paprastai nėra laikomas tik to sutuoktinio turtu, kuris formaliai dalyvavo pirkimo sandoryje ar iš kurio banko sąskaitos buvo atliekami mokėjimai. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti būsto įsigijimo dokumentus, jo registravimo duomenis, lėšų kilmę ir tai, ar sutuoktiniai nebuvo sudarę vedybų sutarties.

O jeigu Nekilnojamojo turto registre nurodytas tik vienas sutuoktinis?

Vien tai, kad būstas įgytas santuokos metu, dar nereiškia, kad vertinant Nekilnojamojo turto registro duomenis galima nepaisyti to, kaip nuosavybės teisė jame įregistruota. Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės savininkais viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Jeigu turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, bendrąja jungtine nuosavybe jis pagal registro duomenis laikomas tada, kai registre nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Todėl jeigu nekilnojamasis turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir registre nėra nuorodos į bendrąją jungtinę nuosavybę, vien sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija remtis nepakanka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju registre nurodytas nuosavybės režimas laikomas teisingu, kol neįrodyta kitaip. Taigi sutuoktiniui, teigiančiam, kad toks turtas iš tikrųjų yra bendroji jungtinė nuosavybė, gali tekti tai įrodyti.

Kita vertus, registro įrašas pats savaime galutinai nenulemia sutuoktinių tarpusavio nuosavybės santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne pačių teisių sukūrimo funkciją. Todėl kilus sutuoktinių ginčui teismas vertina ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenis, bet ir tai, kada bei kokiu pagrindu turtas įgytas, iš kokių lėšų už jį sumokėta ir kitas aplinkybes, pagal kurias nustatoma, ar konkretus turtas iš tiesų yra bendras, ar asmeninis.

Tai reiškia, kad abu kraštutiniai teiginiai būtų netikslūs. Negalima sakyti nei „butas registruotas vyro vardu, vadinasi, žmonai jis tikrai nepriklauso“, nei „butas pirktas santuokos metu, todėl visiškai nesvarbu, kas parašyta registre“. Registro įrašas turi teisinę reikšmę, tačiau sutuoktinių ginče jis gali būti paneigtas įrodymais apie tikrąjį turto įgijimo ir nuosavybės režimą.

Ar santuokos metu pirktas būstas visada dalijamas po lygiai?

Civilinio kodekso 3.117 straipsnyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Todėl pradinis turto padalijimo atskaitos taškas paprastai yra po 1/2 kiekvienam sutuoktiniui, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė, kurios negalima keisti jokiomis aplinkybėmis.

Civilinio kodekso 3.123 straipsnis leidžia teismui, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, nukrypti nuo lygių dalių principo. Vis dėlto vien noro gauti daugiau nepakanka – nukrypimą turi pagrįsti konkrečios teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Todėl ir faktas, kad nepilnamečiai vaikai po skyrybų gyvens su vienu iš tėvų, savaime nereiškia, kad tam sutuoktiniui automatiškai bus priteista didesnė buto dalis. Vaikų interesai yra svarbūs, tačiau teismas vertina konkrečios šeimos situacijos aplinkybių visumą.

„Aš uždirbau daugiau, todėl man priklauso daugiau.“ Ar tikrai?

Vien didesnės vieno sutuoktinio pajamos paprastai nereiškia, kad jam priklauso didesnė santuokos metu sukaupto bendro turto dalis. Civilinis kodeksas prie bendrosios jungtinės nuosavybės paprastai priskiria ir po santuokos sudarymo gautas pajamas iš sutuoktinių darbinės ar kitos įstatyme nurodytos veiklos.

Tai svarbu praktiškai. Jeigu vyras ar žmona uždirbo gerokai daugiau ir iš savo banko sąskaitos mokėjo didžiąją būsto paskolos dalį, tai dar nereiškia, kad tos lėšos buvo jo ar jos asmeninė nuosavybė. Jeigu tai buvo santuokos metu gautas darbo užmokestis, pagal bendrąją taisyklę jis priklausė bendram sutuoktinių turtui.

Be to, šeimos indėlis nėra matuojamas vien atlyginimo dydžiu. Vienas sutuoktinis gali daugiau uždirbti, o kitas daugiau rūpintis vaikais, buitimi ar dėl šeimos interesų tam tikrą laiką apskritai nedirbti. Todėl vien argumentas „aš už viską mokėjau“ dar neįrodo teisės į didesnę būsto dalį.

Kada būstui panaudotos lėšos gali būti laikomos asmeninėmis?

Civilinio kodekso 3.89 straipsnis numato turto kategorijas, kurios gali būti vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pavyzdžiui, asmeninis paprastai yra iki santuokos įgytas turtas, taip pat santuokos metu konkrečiam sutuoktiniui padovanotas ar jo paveldėtas turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nenustatyta kitaip.

Asmenine nuosavybe tam tikromis sąlygomis gali būti pripažįstamas ir turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus asmeninį turtą. Tačiau tokiose bylose labai svarbūs įrodymai. Vien pareiškimo „tai buvo mano pinigai“ nepakanka – reikia pagrįsti jų kilmę ir panaudojimą.

Pradinį įnašą davė mano tėvai. Ar tai reiškia, kad man priklauso didesnė buto dalis?

Pirmiausia reikia nustatyti, kam tėvai pinigus iš tikrųjų dovanojo. Jeigu lėšos buvo aiškiai padovanotos tik savo dukrai ar sūnui, jos gali būti laikomos to sutuoktinio asmenine nuosavybe. Jeigu pinigai buvo dovanojami abiem sutuoktiniams kaip šeimai, teisinis vertinimas gali būti kitoks.

Dėl to svarbūs banko pavedimai, mokėjimo paskirtis, dovanojimo dokumentai, susirašinėjimas ir kitos pinigų perdavimo aplinkybės. Po daugelio metų kilus ginčui vien šeimos narių paaiškinimų, kad „pinigus davėme savo vaikui“, gali nepakakti, todėl tokius finansinius dokumentus verta išsaugoti.

Jeigu pradiniam įnašui panaudojau iki santuokos turėtus pinigus, ar gausiu daugiau?

Šioje situacijoje svarbus Civilinio kodekso 3.98 straipsnis. Jis numato sutuoktinių teisę į kompensaciją tais atvejais, kai bendram turtui įsigyti buvo panaudotos vieno sutuoktinio asmeninės lėšos. Todėl nebūtų tikslu automatiškai teigti, kad dėl asmeninėmis lėšomis sumokėto pradinio įnašo tam sutuoktiniui tiesiog priklausys atitinkamai didesnė buto nuosavybės dalis.

Pavyzdžiui, jeigu vienas sutuoktinis panaudojo iki santuokos sukauptus 30 000 eurų pradiniam įnašui, o likusi būsto kaina buvo finansuojama bendromis sutuoktinių lėšomis ir paskola, reikia atskirai vertinti jo teisę į kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas ir viso bendro turto padalijimą. Priklausomai nuo faktinių aplinkybių ir pareikštų reikalavimų, gali būti aktualios ir Civilinio kodekso nuostatos dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo.

Būtent dėl to tokiose bylose labai svarbu įrodyti ne tik tai, kad pinigai kažkada priklausė vienam sutuoktiniui, bet ir jų kelią iki konkretaus būsto įsigijimo. Jeigu kyla ginčas dėl asmeninių investicijų į santuokos metu pirktą būstą, teisinė pagalba dalijant sutuoktinių turtą gali padėti įvertinti, kokį reikalavimą pagrįsta kelti pagal turimus dokumentus.

O jeigu būstą santuokos metu padovanojo tėvai?

Vien faktas, kad nekilnojamasis turtas gautas jau susituokus, dar nereiškia, kad jis būtinai yra bendras. Jeigu būstas santuokos metu buvo padovanotas tik vienam sutuoktiniui ir dovanojimo sutartyje nenustatyta, kad jis perduodamas bendrojon jungtinėn nuosavybėn, pagal bendrąją taisyklę tai yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Jeigu nekilnojamasis turtas buvo padovanotas abiem sutuoktiniams, situacija kitokia. Todėl sprendžiant, ar konkretus būstas dalijamas, jo įgijimo pagrindas gali būti ne mažiau svarbus negu įsigijimo data.

Ar iki santuokos turėtas vieno sutuoktinio būstas gali tapti bendru?

Tam tikrais atvejais – taip. Civilinio kodekso 3.90 straipsnis numato, kad vieno sutuoktinio asmeninis turtas gali būti teismo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu santuokos metu jis buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis arba darbu.

Įstatymas kaip tokių pagerinimų pavyzdžius mini kapitalinį remontą, rekonstrukciją ir pertvarkymą. Tai reiškia, kad ne kiekvienas perdažytas kambarys ar pakeistas baldas paverčia iki santuokos turėtą butą bendru turtu – turi būti vertinamas pagerinimų mastas, jų vertė, finansavimo šaltinis ir poveikis pačiam turtui.

Net ir tada, kai nėra pakankamo pagrindo visą asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, investicijos į kito sutuoktinio asmeninį turtą gali kelti atskirą kompensacijos klausimą. Todėl tokiose bylose ypač svarbu atskirti reikalavimą dėl nuosavybės režimo nuo reikalavimo kompensuoti investuotas lėšas.

Kaip praktiškai padalijamas butas ar namas?

„Padalyti butą per pusę“ nebūtinai reiškia fiziškai padalyti patalpas. Dalijant bendrą sutuoktinių turtą vertinama, ar konkretų nekilnojamąjį turtą galima racionaliai padalyti natūra. Įprasto buto atveju toks padalijimas dažnai nėra praktiškai įmanomas.

Todėl vienas iš galimų sprendimų – visą būstą priteisti vienam sutuoktiniui, o kitam nustatyti piniginę kompensaciją. Sutuoktiniai taip pat gali susitarti dėl bendro turto paskirstymo taip, kad vienam atitektų būstas, o kitam – kitas turtas ir, jeigu reikia, papildoma kompensacija. Konkretus sprendimas priklauso nuo viso dalijamo turto, jo vertės, prievolių ir sutuoktinių finansinių galimybių.

Kas nustato būsto vertę?

Jeigu sutuoktiniai dėl būsto vertės sutaria, atskiro ginčo šiuo klausimu gali nekilti. Tačiau kai vienas sutuoktinis teigia, kad butas vertas 120 000 eurų, o kitas – 180 000 eurų, turto vertė tampa tiesiogiai susijusi su galutiniu turto padalijimo rezultatu.

Ginčo atveju gali būti reikalingas profesionalus turto vertinimas. Tai ypač svarbu, kai visas būstas atitenka vienam sutuoktiniui, o kitam turi būti išmokėta kompensacija, nes neteisingai nustatyta būsto vertė gali lemti ir neteisingai apskaičiuotą kompensaciją.

O jeigu butas pirktas su būsto paskola?

Tokiu atveju būtina atskirti du klausimus: kam priklauso būstas ir kas atsako bankui už paskolą. Turto nuosavybė ir prievolė kreditoriui nėra tas pats teisinis santykis.

Sutuoktiniai tarpusavyje gali norėti susitarti, kad butas ir likusi paskola atitenka vienam iš jų. Tačiau jų susitarimas savaime nepakeičia kredito sutarties su banku. Jeigu pagal kredito sutartį abu sutuoktiniai yra skolininkai, vien skyrybų susitarimo nepakanka, kad vienas iš jų būtų automatiškai atleistas nuo prievolės kreditoriui.

Todėl prieš nusprendžiant, kad „butas ir paskola lieka žmonai“ arba „viską perima vyras“, būtina įvertinti banko poziciją ir kredito sutarties sąlygas. Būsto paskolai po skyrybų bus skirtas atskiras šio ciklo straipsnis.

Ar banko interesų galima nepaisyti, jeigu sutuoktiniai tarpusavyje susitarė?

Ne. Sutuoktinių susitarimas negali savaime panaikinti ar pabloginti kreditoriaus teisių. Jeigu būstas įkeistas bankui ir abu sutuoktiniai turi prievolių pagal kredito sutartį, turto padalijimo klausimas turi būti sprendžiamas įvertinus ir kreditoriaus teisinę padėtį.

Todėl susitarimas, kad vienas sutuoktinis „pasiima butą su visa paskola“, dar nereiškia, kad bankas nebegalės reikalauti prievolės vykdymo iš kito asmens, jeigu pagal galiojančią kredito sutartį šis taip pat išlieka skolininku.

Ar būstas automatiškai lieka tam sutuoktiniui, su kuriuo gyvens vaikai?

Ne. Nepilnamečių vaikų interesai yra reikšminga aplinkybė dalijant sutuoktinių turtą, tačiau nėra taisyklės, kad būstas automatiškai tampa to tėvo ar motinos nuosavybe, su kuriuo po skyrybų nustatoma vaikų gyvenamoji vieta.

Reikia atskirti nuosavybės teisę į būstą nuo vaiko teisės turėti tinkamą gyvenamąją aplinką ir nuo galimų naudojimosi šeimos gyvenamąja patalpa klausimų. Todėl vaikų gyvenamoji vieta gali turėti didelę reikšmę sprendžiant turto padalijimo pasekmes, tačiau ji savaime nepanaikina kito sutuoktinio nuosavybės teisių.

Ar vienas sutuoktinis gali parduoti bendrą būstą prieš skyrybas?

Bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Be to, nekilnojamojo turto sandoriams ir šeimos turtui įstatymas nustato papildomus reikalavimus. Todėl vienas sutuoktinis negali teisėtai elgtis su bendru būstu taip, tarsi kito sutuoktinio teisių apskritai nebūtų.

Jeigu prieš skyrybas vienas sutuoktinis mėgina skubiai parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti turtą siekdamas sumažinti kitam sutuoktiniui tenkančią turto dalį, gali kilti papildomas ginčas dėl sandorio ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisių apsaugos. Esant realiai turto perleidimo grėsmei, verta nedelsti ir įvertinti teisines turto apsaugos priemones.

Kokių dokumentų gali prireikti dalijant būstą?

Kuo sudėtingesnė būsto įsigijimo ir finansavimo istorija, tuo svarbiau ją atkurti dokumentais. Priklausomai nuo situacijos gali būti reikalingi Nekilnojamojo turto registro duomenys, pirkimo–pardavimo ir kredito sutartys, banko sąskaitų išrašai, pradinio įnašo dokumentai, dovanojimo ar paveldėjimo dokumentai, įrodymai apie iki santuokos turėtas lėšas, turto vertinimas, remonto ar rekonstrukcijos išlaidas pagrindžiantys dokumentai bei vedybų sutartis, jeigu ji buvo sudaryta.

Ypač svarbu dokumentais pagrįsti asmeninių lėšų kilmę. Jeigu sutuoktinis prašo kompensacijos už į bendrą būstą investuotus savo asmeninius pinigus, finansinių operacijų seka gali būti daug svarbesnė už bendro pobūdžio paaiškinimą, kad „šiuos pinigus turėjau dar iki vestuvių“.

Ką verta išsiaiškinti prieš pradedant dalyti būstą?

Prieš rengiant susitarimą ar keliant reikalavimus teisme verta nustatyti penkis pagrindinius dalykus:

1. Kada ir kokiu pagrindu būstas buvo įgytas?
2. Iš kokių lėšų sumokėtas pradinis įnašas ir kita būsto kainos dalis?
3. Ar būstas įkeistas ir kas pagal kredito sutartį atsako bankui?
4. Ar vienas iš sutuoktinių gali dokumentais pagrįsti į būstą investuotas asmenines lėšas?
5. Kokia dabartinė būsto vertė?

Šie atsakymai leidžia atskirti emocinį ginčą dėl to, kas „daugiau nusipelnė“ būsto, nuo teisiškai reikšmingų aplinkybių. Jeigu sutuoktiniai nesutaria dėl būsto nuosavybės, asmeninių investicijų ar kompensacijos dydžio, galima pateikti užklausą dėl turto padalijimo konsultacijos.

Santuokos metu pirktas būstas nėra vien įrašas registre

Santuokos metu įgytam turtui pagal įstatymų nustatytą sutuoktinių turto režimą taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, tačiau vien šios taisyklės nepakanka kiekvienai skyrybų situacijai išspręsti. Reikia įvertinti būsto įsigijimo pagrindą, lėšų kilmę, registro duomenis, vedybų sutartį, galimas asmenines investicijas, kredito prievoles ir kitas konkrečios šeimos aplinkybes.

Todėl skyrybų metu svarbiausias klausimas nėra vien „kieno vardu butas?“. Daug tiksliau klausti: kada ir kaip jis įgytas, kieno lėšomis finansuotas, kokios prievolės liko ir kokius faktus galima įrodyti dokumentais? Atsakymai į šiuos klausimus dažniausiai ir parodo, kaip būstas turėtų būti vertinamas dalijant sutuoktinių turtą.

Paveikslėlis: 06-kaip-dalijamas-bustas-po-skyrybu.jpg

ALT: Kaip dalijamas santuokos metu pirktas būstas po skyrybų – bendras sutuoktin